Kaip ir gerą knygą, taip ir gerą scenarijų parašyti yra sunku. Tad šventa tiesa glūdėjo tą vakarą kalbėjusio Vinco Krėvės memorialinio muziejaus direktoriaus Vlado Turčinavičiaus žodžiuose, kad,  dabarties literatūrologų vertinimu, V. Krėvė yra fenomenalus rašytojas. O meninis kūrinys kaip niekas kitas veikia žmogaus sielą. Taip įvyko ir šį kartą. Susirinkusieji išvydo literatūrinę – muzikinę kompoziciją „Orientalistinis Krėvė: tapatybės paieškos – „Prabudę dėl savęs“, kurią parengė Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokiniai, vadovaujami mokytojų Ritos ir Vytauto Černiauskų. Scenoje vaikai. Sudėtinga apysaka „Pratjekabuda“. Egzistenciniai klausimai – „Kas aš? Kas mes? Kur yra ta žmogiškoji laimė? Kas vertingesnė – jaunystė ar senatvė?“  Labai svarbu šioje vietoje pacituoti gamtininką, rašytoją Henriką Gudavičių, kuris pristatydamas knygą „Niekur nerūpėjo išvažiuoti“ taip kalbėjo: „Rytų išmintis gali vėl sugrįžti į Subartonių kraštą, prisimenant Krėvės Skerdžių. Kaip jam buvo vakare: kruopienė balta, saulutė šviečia, sėdi ant suolelio, gerai... Va taip to gerumo mes ir pasisemiame pas senus žmones. Kuo senesnis – tuo geresnis. Perskaičius šią knygą, gali pasirodyti, kad čia aprašytas gyvenimas prapuolęs, jau nesugrįžtantis, kad viskas būta. Bet mes jaučiame, kad sugrįžta, nebūtinai ta pačias forma, darbais. Viskas sugrįžta kaip idėja, kaip galimybė.“  Tas tiesa. Viskas kartojasi. Didingi žmonės. Darbai. Gėrio ir tiesos priešprieša. Valstybės, kunigaikščiai, žmonės. Tas savotiškas ratas smarkiai įsisukęs, anksčiau ar vėliau pasiekia tą patį atskaitos tašką, nuo kurio ir prasideda istorija, pasaka, mintis.

Šiame vakare susitiko trys kartos – iš tremties, iš sovietinės epochos, iš atgimimo ir dabartinės, taip vadinamos Z kartos. Ar gali būti koks nors ryšys tarp šių žmonių? Skirtingų pasaulių, patirties, nuomonės. Šioje vietoje verta pamąstyti apie tai, ką kalbėjo knygos „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ bendraautorius, fotomenininkas, Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas. Jis sakė, kad „Mūsų Merkinę kiekvienas įsivaizduoja kitaip, kas matė, kas skaitė iš raštų...“ O štai tolimoje Amerikoje, Laisvės vardu vadinamoje šalyje, „pasirodo, per mažai laisvės. Jei per mažai laisvės, per mažai ir laimės. Tad natūralu, kad didžiausia laimė gyventi tėvų žemėje ir sėti ten grūdus, iš kurių būtų galima išauginti duoną savo vaikams. Apie tai šita knyga.“ Apie tai ir šis vakaras, bylojantis – laimė būti kartu. Augti karta iš kartos toje žemėje. Žemėje, kurioje mažai kas keičiasi. Ji išaugino ir V. Krėvę, ir laisvės troškimą. Ji išaugino ir mus. Gimnazistus, mokytojus, kūrėjus ir darbininkus. Visa tai labai susipynę į vieną nedalomą sistemą, kurios kitaip nepavadinsi kaip pasaulio medžio vaizdiniu. Kad jaustumėme, koks yra žmogus, reikia jį pažinti, kad jaustum, koks yra gyvenimas, reikia jį gyventi. Todėl ir Merkinė yra ypatinga. Ypatinga savo dvasia, savo oru, savo veidu.

Spektaklio metu išryškėja akivaizdžios paralelės: tikėjimai – prietarai, šviesa – tamsa, Tolimieji Rytai – Dainava, „Pratjekabuda“ – „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“. Pasaulis kaip ant delno. Delno, kuriame žiūrovas galėjo išvysti save, savo artimą – tolimą, galėjo pažinti gera ir bloga. Galėjo kartu ieškoti to amžinojo „Aš“, mylėti ir nekęsti. O argi jaunystės arba laimės tema jau nieko nebedomina? Anaiptol... Drąsiai galiu pasakyti, kad galiu didžiuotis visais jaunuoliais, buvusiais tą vakarą scenoje, visais garbingais svečiais, kalbėjusiais šiame renginyje, žiūrovais, nepabūgusiais žiemos šalčio... Belieka vėl pacituoti V. Krėvę, kuris taip rašė: „Saldus yra gyvenimo miegas kaip medus, o pažinimas sunkus kaip tie kalnai, kuriuos tu matai nusigręžęs į šiaurę. Ar užtektinai turi noro ir jėgų pakelti tai sunkenybei?“  

Neformalaus ugdymo organizatorius Vytautas Černiauskas

01-05 Pratjekabudos interpretacijos pristatymas Vilniuje